Štai taip atrodė Užutrakio parkas 2011 metų pavasarį
2017-ųjų pavasaris Užutrakyje
Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas „Algirdo sala“ ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835 — 1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1868 — 1917), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai.
Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį – romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai.
Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės.
Šiandien greta 38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšių tebeauga dar 54 introdukuotos rūšys ir formos. Dar įvairesnė parko žolinė augmenija: šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti E. F. Andre, Lietuvoje randami tik parkuose. Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima aptikti tik parkuose. Augmeniją subtiliai papildo iš naujo įveistos senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais.
Senasis parkas ypatingas ir savo gyvūnija. Čia sutinkamos septynios šikšnosparnių rūšys, tvenkiniuose pavasarį kurkia įvairios varlės, kumsi retos raudonpilvės kūmutės, galima aptikti paprastąjį ir skiauterėtąjį tritonus. Senuosius parko medžius lanko geniai, meletos, parko prieigose peri vištvanagis ir nendrinės lingės, o parke – naminės pelėdos, klykuolė ir didieji dančiasnapiai, perėti įsitaisę... ant rūmų stogo. Daugybė mažųjų giesmininkų (upiniai žiogeliai, musinukės, devynbalsės) pripildo parką melodingais garsais, o tvenkiniuose besimaitinantys garniai ir upinės žuvėdros stebina laukinės gamtos artumu.
Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas „bulvių“ keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė „Kunigaikščių alėja“, gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra.
Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba — nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas — atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžo skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.
